Įsivaizduoju Jėzaus akis
Prinokusio rugio spalvos.
Jo žvilgsnio šviesą
Dažo metų laikai:
Žiemos šešėliais,
Pavasario užgaidom, vasaros mėliu,
Derliaus gintaru.
Tas žvilgsnis – tikras brolis
Gerumo, slypinčio
Jo dosniose rankose.
Jėzaus akys žvelgia į mus,
Žadina širdies molyje
Pasitikėjimą metų laikais,
Kurie subrandina derlių.
Jo žvilgsnis pastebi
Širdies tvinksnio žymę, pirmąjį aušros blyksnį,
Išsvajojusį mūsų protą,
Plyšius, kuriuose mintys išdygsta anksčiau,
Negu neįveikiamas noras
Atskleidžia jas sąmonei,
Tuštumą, kuri meistriškai
Moka malšinti alkį
Išorinio pasaulio gėrybių,
Kol jos audžiamos širdies sutemose.
Jo žvilgsnis regi tai, kas dar tik bus,
Stengiasi, kad pastebėtume
Žiemos akmenyje žėrinčią šviesą,
Ragina akis, kurios į mus žvelgia,
Matyti kiaurai, kai žodžiai
Negali pasakyti tai, ką norėtųsi,
Švelniai slysdamas mūsų veidais,
Jo žvilgsnis užlieja sielą šviesa
Ir kloja švytintį sluoksnį
Po mūsų trumpomis, trapiomis dienomis,
Kol išmuša skirta valanda –
Prityrusi ir mikli pjovėja
Perkerta paskutinį juodą mazgą,
Ir mes grįžtame namo,
Iš kur niekada neišėjome.
John O’Donohue “Palaiminimų knyga”. p. 233-234.
