Palaiminta naktis, kai iš širdies
Paleidžia ilgesio šešėlius
Į sapno piešinį ieškoti
Duonos, tamsoje malšinti
Alkį, kurio niekas nemato.
Ir amžinybė manyje
Sveikina šios dienos stebuklą,
Kuris kiekvienam daiktui
Išnirus iš tamsos
Nušvisti leidžia.
Keliu aš ant aušros altoriaus
Man dovanotąją gyvybę,
Minties padangtę, po kuria glaudžiuosi,
Troškimų krantą, prie kurio iriuosi,
Ir grožį, kurs vilioja akį.
Lai mano protas atsiliepia
Į nematytos žemės šauksmą,
Jos kvietimą pralaužti
Vakarykštį kiautą ir žengt
Į naują dieną pasikeitus.
Ir kad užtektų šiandien ryžto
Gyventi kaip patiktų man,
Nebeatidėliojant svajonių,
Išginti baimę iš širdies
Ir prisiminti savo paskirtį.
John O’Donohue “Palaiminimų knyga”. p.28.
