Jėzaus akys

Įsivaizduoju Jėzaus akis

Prinokusio rugio spalvos.

Jo žvilgsnio šviesą

Dažo metų laikai:

Žiemos šešėliais,

Pavasario užgaidom, vasaros mėliu,

Derliaus gintaru.

 

Tas žvilgsnis – tikras brolis

Gerumo, slypinčio

Jo dosniose rankose.

 

Jėzaus akys žvelgia į mus,

Žadina širdies molyje

Pasitikėjimą metų laikais,

Kurie subrandina derlių.

 

Jo žvilgsnis pastebi

Širdies tvinksnio žymę, pirmąjį aušros blyksnį,

Išsvajojusį mūsų protą,

 

Plyšius, kuriuose mintys išdygsta anksčiau,

Negu neįveikiamas noras

Atskleidžia jas sąmonei,

Tuštumą, kuri meistriškai

 

 

Moka malšinti alkį

Išorinio pasaulio gėrybių,

Kol jos audžiamos širdies sutemose.

 

Jo žvilgsnis regi tai, kas dar tik bus,

Stengiasi, kad pastebėtume

Žiemos akmenyje žėrinčią šviesą,

 

Ragina akis, kurios į mus žvelgia,

Matyti kiaurai, kai žodžiai

Negali pasakyti tai, ką norėtųsi,

 

Švelniai slysdamas mūsų veidais,

Jo žvilgsnis užlieja sielą šviesa

Ir kloja švytintį sluoksnį

 

Po mūsų trumpomis, trapiomis dienomis,

Kol išmuša skirta valanda –

Prityrusi ir mikli pjovėja

 

Perkerta paskutinį juodą mazgą,

Ir mes grįžtame namo,

Iš kur niekada neišėjome.

 

John O’Donohue “Palaiminimų knyga”. p. 233-234.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *