Rudens dosnumas

Rinkdama rudens grožybes, einu seno parko taku.

Sausi lapai čeža po kojomis.

Margaspalviais kilimais nuklota žolė.

Lapai krisdami žemyn atidengia gumbuotas šakas ir storus kamienus.

Visa sodrių rudens spalvų paletė kur tik bepažvelgsi.

Rytas ūkanotas.

Rudens vėsa nedrąsiai smelkiasi į širdį.

Baugščiai, kaip grybai po lietaus vienas prie kito spaudžiasi seni atrakcionai.

Rūkas po nakties dar neišsisklaidęs…

 

Senais laiptais leidžiuosi žemyn.

Tyluma aplinkui.

Miestas dar miega.

Žingsniuoju palengva Laisvės alėja.

Liepų lapai vėjo plaikstomi šoka savo tykų šokį…

 

Stabteliu šv. Gertrūdos bažnyčios kieme.

Širdis traukia užeiti.

Praveriu duris.

Rytinės  pamaldos jau pasibaigę.

 

Sėdžiu ištuštėjusioje bažnyčioje.

Apžiūrinėju paveikslus, altorių, stebuklingąjį kryžių, baltutėlaites sienas.

Jaučiu, kaip rudeninės saulės spinduliai per vitražą nori įsliūkinti vidun.

Užsimerkiu.

Bandau susikaupti, stabtelėti, susimąstyti, įsijausti, tiesiog būti.

 

Mano pastangas nutraukia maišelių čežėjimas, sklindantis nuo durų.

Nevalingai atsisuku.

Matau, kaip dviem dideliais, kone besivelkančiais grindimis, maišais nešina įeina pusamžė moteris. Atrodo suvargusi.

Eina lėtai, kiek palinkusi į priekį.

Saulės nugairintas ir giliomis raukšlėmis išvagotas veidas.

Įsispyrusi į vasariškas šlepetes.

Bridžai dengia įdegusias blauzdas.

Šiurpas nueina per nugarą. Rytas toks vėsus.

Kažkada buvę ilgi vešlūs plaukai – susukti į kuodą.

Kelios žilos išsitaršiusios sruogos krenta ant pečių.

Manęs net nepastebi, lyg vykdytų svarbią misiją.

Perėjusi bažnytėlę, pasuka kairiau – Marijos altorėlio link.

Padeda maišus ant žemės.

Pasilenkusi kuičiasi.

Lyg ko ieškotų.

Čežantis plastikas nuaidi erdvėje, pripildydamas ją nauju garsu.

Moteris ištraukia plastikinį buteliuką.

Jame matyti skaidrus skystis.

Sėdėdama jai už nugaros, mažai ką matau, bet mintys jau piešia ne pačias geriausias istorijas, klijuoju etiketes jos elgesiui.

Juk tai daryti šitaip lengva.

Ji vėl pasilenkia prie kito savo mantos maišo.

Ištraukia nedidelį ryšulėlį, susuktą į laikraštį.

Vynioja atsargiai.

Rankoje gniaužia popieriaus likučius.

Pakėlusi aukščiau, apžiūrinėja gėlę.

Nuskabiusi apvytusius lapelius, nupurto.

Juk tai rožė.

Merkia gėlę į buteliuką  ir stato ant laiptelių priešais Mariją.

Atnešė ją  Marijai – rožei paslaptingajai.

Persižegnoja ir pusbalsiu meldžiasi.

 

Pakylu eiti.

Širdis blaškosi kaip pašėlusi.

Skruostus nudažo raudonis.

Gėda dėl savo minčių apie šią išoriškai vargingą, o vidumi turtingą moterį.

Kojos  pačios išneša į lauką.

Lekiu kartu su vėjeliu dosnumu ir gausa apdovanotoj rudenėjančioj gamtoj, paslaptingąją rūko skraistę praskleidus…

 

Kartu su krentančių lapų simfonija – lyg iš tolimiausių širdies kertelių tylia melodija ataidi  psalmės žodžiai:

Ištirk mane, Dieve,  pažink mano širdį, išmėgink mane ir žinok mano mintis. /Ps 139, 23/

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *