DSCN3326 (2)_autumn_1920_550

Dvi didelės akys

Atsisveikinusi su sesutėmis, išėjau pasižvalgyti po apylinkes.

Girdėjau netoliese esant Krikštėnų dvarą.

Akį patraukė siauras keliukas, apaugęs senais medžiais.

Nuojauta sakė – turiu eiti ten.

 Šimtametės liepos…

Stori kamienai, žaluma pasidengusi lapija.

Uodžiau gaivų pavasario aromatą. Greta žydinti pieva dar nenušienauta, nors jau gegužės pabaiga.

Smagu žingsniuoti kaimo keliuku, neskubant, tyrinėjant.

DSCN3327 (2)_autumn

Kažkur netoliese išgirdau nesidarbuojantį genį. Pakėliau galvą, apsidairiau, kurgi slepiasi raudongalvis?

Staiga mano žvilgsnį sustabdė dvi didelės akys…

Tai nebuvo paukštis ar gyvūnas. Į mane žvelgė sena liepa. Užsitraukusios nupjautų šakų žaizdos priminė liūdinčio žmogaus akis.

Dvi akys_Sigita_savu_taku

Ir tikrai, ne veltui žmogaus gyvenimas tapatinamas su medžiu.

Iš pradžių iš mažų sėklelių sudygsta daigeliai –kūdikystė,

vėliau auga, sprogsta pumpurai, auga želmenėliai –vaikystė,

žydi, žaliuoja –jaunystė,

gelsta lapai – žiūrėk, ateina žmogaus branda,

ligos, žaizdos, senatvė – mirtis.

Net žaizdos žmogaus ir medžio panašios – nupjovimai, įbrėžimai, randai, dūriai į šerdį.

Vienos žaizdos apsamanoja, kitos užsitraukia, dar kitos – kraujuoja ne tik nuo veiksmų, bet

ir nuo minčių ar prisiminimų.

Apžiūrinėdama šimtametę alėją ir galvodama apie žmonių gyvenimus suvokiu, kad būta čia visko: ir žaliavimo, ir augimo, ir

stiebimosi į saulę, ir piktžolių, ir išrautų su šaknimis prisiminimų, ir apkerpėjimo, ir nuvytimo, ir pumpurų…

Viskas cikliška.

Viskas laiku.

Šioje įvairovėje atsiskleidžia kūrinijos grožis, paslaptys. Dievo sukurtai tvarkai paklūsta visi jo kūriniai. Čiulba paukščiai, žydi gėlės,

kuriamos eilės, meldžiamasi, prašoma malonių.

Ir Jis išgirsta širdimi. Pamato. Pajaučia. Ateina į pagalbą. Stebuklai vyksta.

Visa atgyja ir sužydi…

Atmerkus tikėjimo akis,

atvėrus širdies duris,

įsiklausius į tylų vėjo ošimą

leidžiantis į patyrimų kelionę savyje,

priimant esatį ir paleidžiant praeities šešėlius,

pastebint mažus džiaugsmus ir dalijantis kasdieniais rūpesčiais su šalia esančiais,

suvokiant savo ribotumą ir ištirpstant visatos grožio bei trapumo begalybėje…

Paskendusi užplūdusiose mintyse nejučia priėjau už medžių alėjos išnyrantį Krikštėnų dvarą.