Rytinis aukojimas

Palaiminta naktis, kai iš širdies

Paleidžia ilgesio šešėlius

Į sapno piešinį ieškoti

Duonos, tamsoje malšinti

Alkį, kurio niekas nemato.

Ir amžinybė manyje

Sveikina šios dienos stebuklą,

Kuris kiekvienam daiktui

Išnirus iš tamsos

Nušvisti leidžia.

 

Keliu aš ant aušros altoriaus

Man dovanotąją gyvybę,

Minties padangtę, po kuria glaudžiuosi,

Troškimų krantą, prie kurio iriuosi,

Ir grožį, kurs vilioja akį.

 

Lai mano protas atsiliepia

Į nematytos žemės šauksmą,

Jos kvietimą pralaužti

Vakarykštį kiautą ir žengt

Į naują dieną pasikeitus.

 

Ir kad užtektų šiandien ryžto

Gyventi kaip patiktų man,

Nebeatidėliojant svajonių,

Išginti baimę iš širdies

Ir prisiminti savo paskirtį.

 

John O’Donohue “Palaiminimų knyga”. p.28.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *