Tarpulaikiu

Kai dienai baigiantis šviesa prigęsta,

O nakčiai  dar į galvą neateina

Nuleisti uždangą tamsos,

Pasaulis pasikeičia. Kontūrams išnykus,

Neįprastai atrodo viskas, lyg netikra.

Neaišku, kas jau buvo, kas dar bus.

Net medžiai tarsi prieblandoj ore pakibę.

Po valandėlės bus naktis, bet niekas

Dar netiki, kad tuoj užklos tamsa.

Atsiduri tarpulaiky,

Kai  viskas rodos ima ir sustingsta.

Takas, kuriuo čia atėjai, nuplautas,

Kelio į priekį vis dar nematai.

“Dar praeičiai ne laikas mirti,

Dar ateičiai užgimti per anksti”.

Šį prieblandos metą

Viskas rodos netikra,

Akyse migla ir veidrodyje

Nesimato atspindžio.

Nebeįžvelgia nieks tavo širdies

Ir tu nebežinai, kuo pasikliauti;

Tik supranti – pačiam teks skintis kelią.

Kiek tik gali, pasitikėk savim,

Neišsigąsk to balso,

Kurs kviečia raut šaknis

Iš nebetinkamos dirvos,

Išsivaduot iš to,

Ką jau išaugai.

Iš lėto kinta tavo mintys,

Bet tapti nauju žmogumi sunku.

Kuo būsi atkaklesnis,

Tuo šviesesne širdim

Tu pasitiksi naują aušrą.

Iš John O’Donohue “Palaiminimų knyga”, 135-136 p.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *