Aukso vainikas

Vieną kartą numirė didelis menininkas. Gyvas būdamas jis nebuvo visiškai užmiršęs Dievo, bet negalima būtų pasakyti, kad jis apie Dievą būtų daug galvojęs. Tik savo širdį jis išsaugojo nesuteptą žemės purvais ir ne kartą ramiai, niekieno nė nepastebėtas, padarydavo vieną kitą gerą darbelį. Dabar, kai ta širdis, mirties paliesta, nustojo plakusi, išėjo Dievas jos teisti.

Gražus angelas, stovėjęs prie Aukščiausiojo sosto, išėjo mirusios sielos pasitikti. Jo siela, pamačiusi angelą ir išvydusi dangaus grožybę, kuria ji spinduliavo, parpuolė ant kelių ir ištiesė į jį rankas, bet…jos buvo tuščios. Nieko jose nebuvo. O juk žinome, kad į Dievo teismą negalime stoti tuščiomis rankomis.

-Kelkis, – prabilo į jį angelas, – negi galima taip stoti prieš Aukščiausiąjį! Kas nori patekti į mūsų, dangaus gyventojų, tarpą, tas turi turėti vainiką, o tam vainikui aukso, perlų ir kitų brangakmenių jis turi prisirinkti žemėje. Tad grįžk atgal į žemę ir pažiūrėk, ar nesurasi kur savo vainikui aukso ir papuošalų! Ir tik suradęs grįžk vėl atgal!

Ir mirusiojo menininko siela vėl grįžo atgal į pasaulį, atgal į tuos namus ir kambarį, kur dar gulėjo jo kūnas, kuriame ji visą savo amžių išgyveno. Tame kambaryje, kur jis mirė, buvo pastatytas labai gražus katafalkas. Ant jo buvo pašarvotas jo miręs kūnas. Sugrįžusi siela vos bepažino pasikeitusius to lavono, kitados buvusio jo kūnu, veido bruožus. Ji išsigando, bet tuoj prisiminė, kad ji tam kartui sugrįžo į pasaulį, tik kad susirastų savo dangiškajam vainikui aukso ir papuošalų. Čia ji pamatė daugybę gėlių vainikų, sudėtų ant jos mirusio kūno. Bet šių gėlių ji negalėjo pasiimti į amžinybę. Juk palaimintųjų galvos papuoštos ne vystančių ir ne žemės gėlių vainikais.  Savo lavono galvūgalyje ji pamatė juoda gedulo medžiaga perjuostą arfą – tą instrumentą, ant kurio ji šio savo kūno pirštais išpildė tiek tiek puikių koncertų ir įsigijo tokio įžymaus menininko vardą ir garbę. Sielai dingtelėjo mintis, ar negalėtų ji pasiimti į dangų šios arfos, bet šiek tiek pagalvojus, turėjo prisipažinti, kad visos tos dainos ir žavingi muzikos dalykai, kuriuos ji mokėjo išpildyti, buvo persisunkę pasaulio dvasia ir būtų nesiderinę prie palaimintųjų harmonijos.

Vis dar siela galvojo, ką ji galėtų pasiimti pas Dievą iš šios žemės blizgučių, bet nerado ničnieko.

Tuomet prasivėrė durys, ir į vidų įėjo mažas berniukas, nedrąsiai žvalgydamasis į visas šio gražaus šermenų kambario puses. Paskum tyliai, ant pirštų galiukų, jis priėjo prie lavono ir padėjo ant katafalko prie kitų gražiausių iš visur suneštų gėlių mažytę puokštelę žibuoklių. Berniukas dar pašlakstė mirusįjį švęstu vandeniu, sukalbėjo vieną Tėve mūsų ir vėl tyliai išėjo.

Mirusiojo menininko siela stengėsi prisiminti, kas yra tas berniukas. Ir pagaliau prisiminė. Tai buvo vargšas berniukas, kuris gyveno su savo motina jo namų kieme. Jis su motina buvo patekęs į didelį skurdą ir vieną kartą išdrįso paprašyti menininką pagalbos. Jam, valdančiam didelius turtus, jiems padėti buvo vieni niekai. Ir siela labai gerai prisiminė, kaip motina su vaiku, pravirkę džiaugsmo ašaromis, pasakė: “Teatlygina jums už tai Dievas!” Ir tuomet ji prisiminė pati jiems atsakiusi: “Telaimina tai Dievas!” Jai, sugrįžusiai sielai, buvo keista, kad ji dabar tai prisiminė.

Bet tuo pat metu ji vėl pagalvojo: “Puokštelė žibuoklių! Ką gi aš iš jų darysiu? Ką jos gali reikšti Dievo teisme?” Ir vargšė siela buvo jau beįpuolanti į nusiminimą, kad ji ant žemės nieko negalėjo rasti, kas tiktų jos dangiškajam vainikui ir jo papuošalams. Ir pravirkus graudžiomis ašaromis ji sukniubo katafalko kojūgaly.

Čia jai kažkas blykstelėjo auksu. Ji nustebo ir stengėsi geriau įsižiūrėti. Taip, tai buvo aukso vainikas, padėtas čia jo draugų ir garbintojų. Tai buvo laurų vainikas su gryniausiojo aukso lapeliais, o kiekviename lapelyje buvo įgraviruota metai, mėnuo, diena ir vardas to miesto, kuriame menininkas koncertavo ir kur jis įsigijo sau garbę, turtus ir įžymaus menininko vardą. Ten buvo įrašyta: “Berlynas, 1882 m. sausio 18” – Paryzius, 1888 m. vasario 16 – o toliau ir kiti vardai: Miunchenas, Ciūrichas, Leipcigas, Drezdenas, St. Peterburgas, Maskva, Roma, Madridas ir daugybė kitų. Kiekvienas įgraviruotas vis atskirame lauro lapelyje.

“Auksas!” nudžiugo siela. “Auksas! Dabar jau galiu stoti prieš Aukščiausiąjį, galiu parsinešti aukso tokiam vainikui, kokius nešioja dangaus gyventojai!” Ir ji prisiraškė tų auksinių lapų pilnas rieškučias ir greit nuskrido atgal prie dangaus vartų.

Ten ko laukė Aukščiausiojo angelas.  Siela ištiesė prieš jį abi rankas ir sušuko:

– Auksas! Jau dabar jo užteks visam dangiškajam vainikui!

Angelas paėmė iš laimingosios sielos rankų aukso lapelius. Jis ėmė į savo rankas kiekvieną lapelį atskirai, palaikydamas jį kurį laiką prieš skaisčią spinduliuojančią šviesą, einančią per pusiau pravirus dangaus vartus, prie kurių stovėjo angelas ir vargšė siela. Ir štai, visi tie lapeliai, kuriuos angelas palaikė prieš amžinybės šviesą, jo rankose ištirpo ir nulašėjo žemėn paprasčiausiais vandens lašais.

Vargšė siela persigando ir pradėjo visa drebėti, kaip patvory šalantis elgeta berniukas. Ji pajuto, kad vėl stovi prie amžinybės vartų tuščiomis rankomis.

Angelas rimtai pažvelgė į sielą ir prabilo:

-Grįžk dar kartą į žemę! Pažiūrėk, ar jau nieko geresnio nerasi!

Ir nelaiminga siela grįžo į pasaulį antrą kartą.

Savo mirties kambarį ji rado jau tuščią. Jos kūnas buvo palaidotas. Kambarys buvo pilnas nemalonaus lavono ir suvytusių gėlių kvapo. Vienintelis pakenčiamas dalykas buvo dar visiškai neiišsisklaidę smilkalų dūmai nuo paskutinio mirusiam pasmilkinimo.

Jau nebebuvo nei brangiųjų baldų, nei sunkiųjų kilimų, nei šilkinių užuolaidų, nei tikrųjų bronzų. Viskas buvo išnešta. Ir visa ta daugybė vertingų paveikslų ir auksu siuvinėti rankdarbiai. Nebebuvo ir arfos. Dėl visų tų gėrybių dar triukšmingai ginčijosi jo paveldėtojai. Tik viename kambario kampe dar gulėjo mažytė puokštė žibuoklių. Tai buvo ta pati puokštė, kurią buvo atnešęs anas vargšas berniukas. Ant jos dar blizgėjo keli švęsto vandens lašai. Kažkas tą puokštę buvo numetęs į kampą, nes niekas nenorėjo jos paimti. Ir šios gėlės buvo vienintelis dalykas, išlikęs iš viso mirusiojo menininko turto.

Paėmusi šią puokštę žibuoklių, vargšė siela vėl grįžo prie dangaus vartų.

Ten jos laukė angelas. Siela priėjo prie jo šį kartą labai pamažu ir, nuleidusi iš nusižeminimo galvą, prabilo:

-Štai, viskas, ką aš radau iš viso savo turto.

Tuomet angelas paėmė tą mažytę gėlių puokštelę ir palaikė prieš skaisčią šviesą, trykštančią pro pusiau pravirus dangaus vartus. Ir įvyko nuostabus dalykas. Iš tų gėlių išsiskyrė šviesi juosta, ant kurios aukso raidėmis buvo parašyti šie žodžiai: “Telaimina tai Dievas”. Ta šviesioji juosta vėl pranyko, bet tą patį akimirksnį gėlių šakelės susipynė į aukso vainiką, iš gėlių lapelių pasidarė karpytos vainiko viršūnės, o švęsto vandens lašai pavirto spindinčiais deimantais. Siela be galo nustebo, ir iš jos lūpų išsiveržė džiaugsmingas šauksmas.

Angelas su palaiminta šypsena veide paėmė sielą už rankos. Paskui jis plačiai atvėrė dangaus vartus ir nuvedęs pastatė sielą prieš Aukščiausiąjį, prieš kurį negalima stoti su tuščiomis rankomis.

 

Šis pasakojimas parašytas prieš 75 metus, tačiau tikiu, kad labai aktualus ir šiandien. Radau “Aukso vainiką” vartydama savo a.a. senelio Aleksandro Bučio  išsaugotą seną žurnalą “Pranciškonų pasaulis” 1939 m., Nr. 11., p. 310-313.