Sigita "Savu Taku" sielos koliazas vaikai

Bičiuliai

 

Šiandien buvau pas bičiulius. Jau nuo rugsėjo ruošiausi pas juos nueiti, ir tik dabar prisiruošiau.

Bičiuliai tai žmonės su proto negalia ar kitais  raidos sutrikimais–rimtos asmenybės. Bendraudami atsiskleidžia ne tik jie patys, bet ir atskleidžia kitus. Savanorio užduotis – padėti bičiuliui atlikti kūrybinius darbelius, paskatinti, pagirti, leisti nuspręsti pačiam, pasirinkti.

Apie bičiulius daugiau rasit www.sviesosdirbtuveles.lt

Iš pradžių tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau, kaip jie dirba. Paskui įsidrąsinau ir
pakalbinti. (Vis tik esu ne iš drąsiųjų naujoj aplinkoj.)

Prisėdau prie vienos merginos ir sakau:

– Labas, aš Sigita. Koks tavo vardas?

O ji tiesia man ranką ir sako:

– Aš panelė Viktorija. Smagu.

Ir dažo toliau savo molinę žvakidę.

Paskui mane paskyrė padėti Mirandai. Ši bičiulė gabi piešimui, jaučia spalvas. Tai pasitardamos piešėm eglutes ant būsimų kalėdinių atvirukų, kuriuos užsakė kažkokia įmonė, norėdama paremti bičiulius. Viską piešė Miranda. Aš tik patardavau, kur storesnį sluoksnį dažų tepti, kur plonesnį.

Piešia jie savotiškai, visai kitaip. Džiaugiasi ir procesu, ir rezultatu. Ir daug šypsosi, ir pyksta, ir raugėja – dideli vaikai.

Bičiuliai iš savanorių sulaukia daug pagyrimų, paskatinimų, padrąsinimų. Ir aš abejoju, kad mes, tie vadinami sveikieji, kitiems sveikiesiems tiek gero pasakome, kiek išgirdau ten per šį pusdienį.

 

Paskui mes pietavome. Sėdėjau prie Ramutės (bičiulės). Paklausė ji manęs, ar turiu šeimą, ar turiu vyrą? Pasakiau, kad turiu tik mamą ir tėtį.

– Taip ir geriausiai, bent niekas tavęs neskriaudžia, – sako ji.

–O tave ar skriaudžia kas?

– Ne, bet mūsų kaimynas mušdavo savo žmoną,du kartus buvo namus padegęs, paskui ir pats pasikorė.Tai va, dėl to ir geriau būti vienam.

Tada ji paklausė, kokie mano mamos ir tėčio vardai. Nuoširdžiai domėjosi. Ir aš paklausiau, apie jos tėvus.O jie abu jau mirę. Ramutė ir sako:

– Kad tu žinotum, kaip sunku be tėvelių gyventi, –ir apsikabino mano ranką. Kažkaip suspaudė širdį.

Beje, Ramutei yra apie 50 metų. Ji gyvena pas seserį, vardu Elvyra.

Ramutė sakė, kad esu panaši į vieno bičiulio mamą, nes tokie pat mūsų akiniai:) Ir kad tuo įsitikinčiau pakvietė ateiti į jų šventę, kuri vyks spalio gale.

 

Va koks paprastas bendravimas, bendražmogiški klausimai.

Tikrai yra ko pasimokyti iš bičiulių – nematomų žmogiukų mūsų idealioje sveikųjų visuomenėje.