Krikštėnų dvaras_Sigita_Savu_taku

Dvi didelės akys

Atsisveikinusi su sesutėmis, išėjau pasižvalgyti po apylinkes. Girdėjau netoliese esant Krikštėnų dvarą. Akį patraukė siauras keliukas, apaugęs senais medžiais. Nuojauta sakė – turiu eiti ten. Sigita " Savu Taku", takelis  į  Krikštėnų dvarą Šimtametės liepos…

Stori kamienai, žaluma pasidengusi lapija.

Uodžiau gaivų pavasario aromatą.

Greta žydinti pieva dar nenušienauta, nors jau gegužės pabaiga.

Smagu žingsniuoti kaimo keliuku, neskubant, tyrinėjant.

Kažkur netoliese išgirdau nesidarbuojantį genį.

Pakėliau galvą, apsidairiau, kurgi slepiasi raudongalvis?

Staiga mano žvilgsnį sustabdė dvi didelės akys…

Tai nebuvo paukštis ar gyvūnas.

Į mane žvelgė sena liepa.

Užsitraukusios nupjautų šakų žaizdos priminė liūdinčio žmogaus akis.

 

Sigita "Savu Taku" sena liepa Ir tikrai, ne veltui žmogaus gyvenimas tapatinamas su medžiu.

Iš pradžių iš mažų sėklelių sudygsta daigeliai –kūdikystė,

vėliau auga, sprogsta pumpurai, auga želmenėliai –vaikystė, žydi, žaliuoja –jaunystė,

gelsta lapai – žiūrėk, ateina žmogaus branda,

ligos, žaizdos, senatvė – mirtis.

Net žaizdos žmogaus ir medžio panašios – nupjovimai, įbrėžimai, randai, dūriai į šerdį. Vienos žaizdos apsamanoja, kitos užsitraukia, dar kitos – kraujuoja ne tik nuo veiksmų, bet ir nuo minčių ar prisiminimų.   

Apžiūrinėdama šimtametę alėją ir galvodama apie žmonių gyvenimus suvokiu, kad būta čia visko: ir žaliavimo, ir augimo, ir stiebimosi į saulę, ir piktžolių, ir išrautų su šaknimis prisiminimų, ir apkerpėjimo, ir nuvytimo, ir pumpurų… Viskas cikliška. Viskas laiku.   Šioje įvairovėje atsiskleidžia kūrinijos grožis, paslaptys. Dievo sukurtai tvarkai paklūsta visi jo kūriniai. Čiulba paukščiai, žydi gėlės, kuriamos eilės, meldžiamasi, prašoma malonių. Ir Jis išgirsta širdimi. Pamato. Pajaučia. Ateina į pagalbą.

Stebuklai vyksta. 

Visa atgyja ir sužydi

Atmerkus tikėjimo akis,

atvėrus širdies duris,

įsiklausius į tylų vėjo ošimą,

leidžiantis į patyrimų kelionę savyje,

priimant esatį ir paleidžiant praeities šešėlius,

pastebint mažus džiaugsmus ir dalijantis kasdieniais rūpesčiais su šalia esančiais,

suvokiant savo ribotumą

ir ištirpstant visatos grožio bei trapumo begalybėje…  

 

Paskendusi užplūdusiose mintyse nejučia priėjau už medžių alėjos išnyrantį Krikštėnų dvarą.