Nr. 4 header 0602 (2)

Neįkainojami lobiai: saugoti ar dalintis?

Tądien mano gera nuotaika atostogavo.

Slinkau koja už kojos ir tarsi aveles pievoje ganiau praslenkančias niūrias mintis.

Akys nevalingai lakstė ieškodamos nusiraminimo gamtoje.

Pasukau žydinčių kaštonų alėja stotelės link.

Medžiai stovėjo išdidūs po ką tik praūžusio pavasarinio lietaus.

Pro jų tankmę kartkartėmis prasismelkdavo nedrąsūs vakarėjančios saulės spinduliai.

Ilgai degė raudonas šviesoforas.

Iš panosės nuvažiavo mano autobusas.

Va taip tau ir reikia. Na ir tegul.

Raminau save: pavasaris, temsta vėlai – sulauksiu kito.

Prisėdau ant suoliuko.

Į akis spigino saulė.

Užsimerkiau.

Šlapiu asfaltu šniokšdami važiavo automobiliai.

Gaudžiau tai artėjančius, tai tolstančius garsus, kol išgirdau nedrąsų „Labas“.

Atsimerkiau.

Saulė tvieskė tiesiai į akis, apšviesdama seniai matyto draugo šypseną. Prieš kelias dienas apie jį galvojau, o šiandien „labas“. Netikėta, ir labai malonu.

Prisėdo. Persimetę kelias žodžiais, supratome, kad namo neskubam. Norėjosi pasivaikščioti, pabūti. Tad nieko nelaukę pakilome. Nuo švokščiančios gatvės garsų tolome į gaivią Laisvės aikštės žalumą. Pamažėle smelkėsi vakaro vėsa, tačiau širdyje buvo šilta, gera ir jauku. Kalbos sukosi tai apie jį, tai apie mane, tai apie santykius tarp žmonių, tarp tėvų ir vaikų, apie pyktį, pavydą – tiesiog visa puokštė įvairiaspalvių gėlių…

Kirtome gatveles vieną po kitos: Laisvės aikštė, Senvagė, Liepų alėja, nejučia priėjome ir Marijonų parkelį.

Sigita_savutaku_2 pienes_pukas_edited

Jis įbrido į aukštą pievą, žolė siekė kelius. Pienės jau buvo nužydėjusios. Pasilenkęs nuskynė vieną, pamojavo ja tarsi burtų lazdele, nupūtė pūkus ir žvelgdamas į tolį tarė:

– Koks stebuklas yra gyventi… būti… kvėpuoti… jausti… užuosti… matyti… girdėti. Nieko nekainuojantys, o kartu ir neįkainojami lobiai mums duoti.“

Staiga atsisuko į mane ir paklausė:- Šie lobiai mums duoti – saugoti ar dalintis?

Pučiant vėjui, vakaro šešėliuose pleveno žolė, šlamėjo bebaigiančios nužydėti kaštonų kekės, pienės pūkai tarsi maži parašiutai leidosi į pievą… „Hmm…Saugoti ar dalintis?“

-Saugoti ir dalintis! – nusišypsojau.

Išmintingajai gamtai tarytum savaime aiškios žmonių vis dar naujai atrandamos tiesos. Juk subrandintomis sėklomis, vaisiais būtina dalintis su juos užauginusia žeme, šalia esančiais augalėliais: tik taip sudygs nauji daigai ir bus išsaugotas kūrinijos grožis ir paslaptys, o kartu ir mes – maža ir labai graži gamtos mozaikos dalelė.

Seno parko tyloje abu suvokėme, kad kiekviename mūsų gyvena įžvalgus, galingas kūrėjas, burtininkas, kuris gali savo stebuklinga lazdele mostelėjęs, atskleisti visa apimančios savasties slėpinius ir leidžia pajausti Dievo darbų grožį ir prasmę.