Sigita_Savu taku_autumn_750_410

Išplaukusi lelija

Tądien kaip niekad garsiai čiulbėjo paukščiai, čirškė, šokinėjo, vienas kitą pralenkdami, džiaugėsi gaiva, sklindančia nuo vandens, kuriame lingavo ir saulės spindulius į save gėrė ji– balta vandens lelija.

Gležna ir kartu tvirta,

ji plūduriavo vandens paviršiuje,

nerūpestinga, lengva ir svajinga,

graži savo paprastumu,

tyla, besiskverbiančia žemyn į gelmę.

Rodėsi, kad ji yra tikrasis išsipildymas, geroji naujiena, žinia, suvokimas –

kaip gera būti, kur esi, kokia esi ir kas esi.

Tarp dargaus ir žemės –

augti,

skleistis,

žydėti,

plaukti jausmų vandenyne

per save į kitus..

per kitus į save…

Dovanoti  meilę,

grožį,

ramybę,

įsiklausymą,

gaivų vėjelio plevenimą,

pajautimus,

iškalbingą tylą…

tiesiog šią akimirką…