Saulelydis-Savu taku_Sigita

Nesuplanuotas tikrumas

Slampinėdami be tikslo vakarėjančio miesto gatvėmis, mąstėme, ką dar nuveikti?

Taip bevaikščiojant šovė geneali mintis, kaip vaikystėje, padaryti ką nors spontaniško ir netikėto dar vienam žmogui apie mūsų valiūkišką planą nieko net nenutuokiančiam.

Pasukome į parduotuvę, buvusio „Klevo“ pastate, svarstėme, ką nusinešti?

Varškės sūrelių?

Riešutų?

Šokolado?…

Lažybas laimėjo pieniškas šokoladas su riešutais:)

Vienas kitą padrąsindami, tęsėme kelionę.

Linksma ir valiūkiška atrodė šitaip pasielgti amžiuje, kai nė žingsnio nebežengi be skambučių ir krūvų sms, taip tik apsunkindamas pats save ir tarytum pats atsisakydamas nesuplanuoto tikrumo.

Ėjome Nevėžio paupiu, kairėje palikdami Kalnapilio gamyklą, pavienius ir susibūrusius lyg bitučių spiečius nuosavus namukus. Kirtome pirmojo Lietuvos karaliaus vardu pavadintą gatvelę, abu būdami panevėžiečiai nusistebėjome, nes nežinojome tokią esant. Dar keli šimtai metrų ir iš žalios lapijos išniro namas, kuriame gyveno ji – mūsų plano dalis:)

Nėjome pro vartelius, sustojome gatvėje.

Paskambinau jai telefonu, paklausiau ar namie? Balsas buvo nustebęs ir suglumęs, bet aš nesustojau, tęsiau, be užuolankų…pakviečiau išeiti laukan, pasakiau, kad mes jos laukiam…

Sutiko..

Buvau ne mažiau sutrikusi už ją.

Protas vėl diktavo savo „logiškus klausimus“ ir labai „padėjo“: Argi gerai trukdyti žmogų 20. 00 val. be jokio reikalo? Ką pagalvos? Ką pasakys? ir pan.

Minčių laviną nutraukė iš už prasivėrusių vartelių išeinanti ji…suglumusi, kiek nustebusi, bet šiltomis, gerumo sklidinomis akimis ir švelniu šypsniu. Nevalingai mintyse išsprūdo žodžiai „Mūsų spindulėlis“.

Nejaukumas nuslūgo, akimirksniu ištirpo saulės spinduliuose.

Visi trys jautėme, kad siurprizas pavyko 🙂

Tęsėme savo kelionę trise.

Kirtę gatvelę, pasukome į pušynėlį, o už jo į Parką.

Vėl liejosi pokalbiai, mintys, dalijomės šokoladu ir buvimu čia ir dabar. Juokėmės, gaudėme akimis vis dar žaliuojančias pievas. Lyg per fotografo objektyvą fiksavome vakarėjančio dangaus žaras, iš už medžių viršūnių išlindusius miesto daugiaaukščių fragmentus, ir čia mane aplankė suvokimai, kad:

  • geriausias laikas yra dabar, šią akimirką;
  • tikrosios vertybės yra gyvas bendravimas, nuoširdus pokalbis su draugais, kalbantis šiltai ir paprastai; dovanojant save ir savo laiką, dalijantis emocijomis, išgyvenimais, prisiminimais ir širdimi jaučiant bendrystę…
  • sms niekad nepakeis žmogaus akių ir gestų matymo, iškalbingos tylos akimirkų, spontaniškų žodžių prasmės nesumeluoto pajautimo, nėrimo gilyn, ėjimo pirmyn savu taku – jame sutinkant kitus einančius…

 

Pamažėle orui vėstant, besišnekučiuodami, parlydėjome ją namo, apsikabinome ir palinkėję sulaukti gražios pilnaties bei šviesių sapnų, išsiskyrėme.

 

Mums nueinant, besileidžianti saulė švelniai kuteno skruostus ir lyg atsisveikindami su mumis nepaprastai gražiai čiulbėjo paukščiai…