Kelias į Sielos koliažą – “Savu Taku”

savu taku 750x410

Dievas į kiekvieno žmogaus širdies duris beldžiasi skirtingais būdais, palikdamas teisę apsispręsti laisva valia- keliauti per gyvenimą su Juo ar be Jo. Kalbina Jis mus įvairiai: per gyvenimo įvykius, sutiktus žmones, problemas, džiaugsmus ar tiesiog vaizdinius ir paveikslėlius. Taip nutiko ir man. Dievas atėjo į tą pasaulį, kurį aš suvokiu –  į “Sielos koliažo” vaizdinius.

Su „Sielos Koliažu“ susipažinau 2011 m., kai pritrūkau aiškių atsakymų į klausimus “Ar gyvenu tokį gyvenimą, kokio noriu? Kame yra laimės šaltinis? Kuo užpildyti vidinę tuštumą? Kas bus, jei nieko nekeisiu? Kas mane džiugina, liūdina ir pan.?”

Man nebeužteko abstrakčių, pritaikytų šimtams ar tūkstančiams žmonių, patarimų, knygų, straipsnių. Norėjosi aiškių ir tikslių atsakymų būtent apie mane ir man.

Žinoma, pradžioje buvau naiviai suklaidinta savo Ego, kartojančio  “Gyvenk kaip visi. Juk turi darbą ir džiaukis, ko nori dar? Visi taip gyvena-paniurę ir besiskundžiantys. O kam dabar lengva? Pažiūrėk į alkanus Afrikos vaikus…”Tikėjausi, kad viskas išsispręs savaime, kažkaip ir kažkas pasikeis be jokių mano  pastangų, kaip ir kitiems, kurie nieko nedaro, o tik pasiskundžia, paburnoja ant savęs ir aplinkinių, ką nors apkaltindami.

Nesiklausydama širdies balso, vis labiau grimzdau į niūrias nuotaikas.

Tai buvo emociškai sunkus laikas, kai mane į savo liūną gramzdino vidinės tuštumos jausmas, kai džiugesio saulė tūnojo liūdesio ir ašarų šešėlyje, kai kiekviena diena atrodė banaliai vienoda, kai gyvenimas, rodos, supykęs ant manęs, krovė vieną po kito akmenėlius į nesėkmių maišelį: nenusisekę santykiai, seniai įgrisęs darbas, nesikalbėjimo atmosfera; kai negali nieko jausti, tik dirbti ir būti pozityvi; kai žadintuvas kas rytą klykdavo ne savu balsu, o aš neturėdavau jokio noro lipti iš lovos; kai visa para laikėsi tik ant vieno žodelio „reikia“. Žodžiu, ariau kaip bėris, kad dardaviui būtų gėris. Vis dažniau klausdavau savęs, o kada gėris bus man? Tik pensijoje? Bijojau, kad jos galiu ir nesulaukti, nes juk nuvarytus arklius paprastai nušauna. Aš taip nenoriu, taip nežaidžiu, bet ką galėjau padaryti kitaip, tuo metu nežinojau…

Tad vienintelė siekiamybė buvo nurijus visus neigiamus jausmus užmigti miegančiosios gražuolės miegu ir nieko nebegirdėti, nebematyti, nebejausti. Tokia tuomet buvau – nusiminusi, nelaiminga, rodos, nebereikalinga net sau pačiai.   Kaip tik tada sužinojau apie „Sielos koliažo“ metodą ir nusprendžiau pabandyti. Išgirstas klausimas „Kas aš esu?“ perliejo mane tarsi šaltas dušas.

Nejaugi tik vardas, pavardė ir profesija – „Sigita Spetylaitė, Aplinkos apsaugos projekto dalies vadovė“?

Dar keletą kartų uždavus klausimą „Kas aš esu?“ – kilo noras atsakymą praplėsti. Kaip smalsus vaikas „Sielos koliažo“ užsiėmimų metu, dėliodama vaizdinius, leidausi ieškoti savo užslėptų lobių.   Kiekviena naujai sudėliota korta padėjo vis geriau pažinti, išjausti, prakalbinti ir suprasti savo liūdesį. Įnirtingai tyrinėjau savo emocijų pasaulį. Intuicijos vedama, vis giliau nėriau į pasąmonės vandenyną, siekdama jo dugne nuskendusių išminties perlų.

Tuo metu mano siela kaip gyvojo vandens troško žinių ir meilės sau – tikros ir nesavanaudiškos. Kaip toje pasakoje, lydekai paliepus, man panorėjus, tarsi iš gausybės rago pasipylė kūrybinės ir saviugdos veiklos, kurioms anksčiau vis nerasdavau laiko.

Fotografija, rankdarbiai, aromaterapija, spalvų terapija, fraktalai.

Išmokau būti, jausti, įsijausti, atrasti, pažinti, pasidžiaugti, kad esu ir galiu būti čia ir dabar. Pamažu pastebėjau, kaip apsiniaukusių minčių debesys traukiasi, užleisdami vietą saulei širdyje ir šypsenai veide.

„Sielos koliažo“ kortos iškėlė daug naujų klausimų, taip pat ir atsakymų į juos. Ėmiau suprasti, kad:

– esu nuostabus ir mylimas Dievo vaikas;

– patirtis yra tas šaltinis, iš kurio kyla tikėjimas;

– praeitis yra tai, kas nebeskaudina;

– esame dovanos vieni kitiems;

– atmerkus tikėjimo akis, pilkuma atgyja, įgauna spalvas;

– naujais akordais suskamba intuicija, vaizduotė, tyla;

– išbandymai ir nesėkmės buvo galimybė sielai prabusti naujam gyvenimui…

Atmerkusi akis plačiai
Pabudusi iš sapno
Pražydusi po ašarų lietaus
Apnuoginusi sielą ir jusles…
Ragaujanti kvapus, spalvas ir skonį,
Banguojanti, kaip jūra geidulinga,
Ori, kantri ir ambicinga
Romantikė jinai.
Apmąstymų gelmė
Sparnuotoji svajonė
Gaiviausias vėjo gūsis…

“Sielos koliažas“ padėjo vis geriau pažinti save, aš keičiausi, ieškojau savojo kelio. Vienoje koliažo kortoje pražydo obelų sodas,  susibūrė žmonės, besimėgaujantys muzika, gamta, besidžiaugiantys gyvu ir jaukiu bendravimu. Supratau, kad noriu būti su šiais žmonėmis, matyti besišypsančius veidus, keistis idėjomis, kūrybinėmis mintimis, padėti pažinti ir atskleisti save, dalintis sukauptomis žiniomis ir patirtimi su to trokštančiais. Šią kortą pavadinau „Mano svajonių darbas“. Tai buvo jau aiškaus kelio pradžia.

Išsigryninusi vertybes, suvokusi, kas man iš tiesų svarbu, klausydama savo širdies balso, sukaupiau drąsą, mečiau 10 metų karjerą inžinerijos srityje ir nusprendžiau čia ir dabar kurti savo gyvenimą, teikiantį džiaugsmą man ir kitiems. Nusprendžiau tapti „Sielos koliažo“ seminarų vedėja. Anglijos koledže baigiau mokslus ir įsigijau sertifikatą -SoulCollage® Facilitator-kuris suteikia teisę vesti užsiėmimus žmonių grupėms, skleisti ir dalintis žiniomis apie „Sielos koliažo“ metodą. Lietuvoje yra tik 4 sertifikuotos mokytojos, džiaugiuosi, kad esu viena iš jų.

„Sielos koliažas“ į mano gyvenimą įsiveržė kaip šviežias ir gaivus vėjo gūsis, atnešė naują, įvairialypį ir spalvotą savęs suvokimą.

Supratau, kad gyvenimas yra gražus ir gyventi labai gera.

Kviečiu atverti langus ir įsileisti pavasario vėją į savo širdį!

savu taku

facilitator_logo_Sigita_Savu_taku