Kai dienai baigiantis šviesa prigęsta,
O nakčiai dar į galvą neateina
Nuleisti uždangą tamsos,
Pasaulis pasikeičia. Kontūrams išnykus,
Neįprastai atrodo viskas, lyg netikra.
Neaišku, kas jau buvo, kas dar bus.
Net medžiai tarsi prieblandoj ore pakibę.
Po valandėlės bus naktis, bet niekas
Dar netiki, kad tuoj užklos tamsa.
Atsiduri tarpulaiky,
Kai viskas rodos ima ir sustingsta.
Takas, kuriuo čia atėjai, nuplautas,
Kelio į priekį vis dar nematai.
“Dar praeičiai ne laikas mirti,
Dar ateičiai užgimti per anksti”.
Šį prieblandos metą
Viskas rodos netikra,
Akyse migla ir veidrodyje
Nesimato atspindžio.
Nebeįžvelgia nieks tavo širdies
Ir tu nebežinai, kuo pasikliauti;
Tik supranti – pačiam teks skintis kelią.
Kiek tik gali, pasitikėk savim,
Neišsigąsk to balso,
Kurs kviečia raut šaknis
Iš nebetinkamos dirvos,
Išsivaduot iš to,
Ką jau išaugai.
Iš lėto kinta tavo mintys,
Bet tapti nauju žmogumi sunku.
Kuo būsi atkaklesnis,
Tuo šviesesne širdim
Tu pasitiksi naują aušrą.
Iš John O’Donohue “Palaiminimų knyga”, 135-136 p.
